Visais laikais pasaulyje žmonės siekė gerovės, sveikatos, saugumo, norėdami išsaugoti tai kas jiems brangu. Senovėje žmonės melsdavo dievų bei dvasių paramos bei apsaugos, atnašaudavo joms aukas, lenkdavosi stabams - dievų atvaizdams, šventoms relikvijoms bei simboliams, kurie kaip manoma suteikdavo galių. Kaip krikščionybėje kryžius – magiškas simbolis, taip ir visose senosiose kultūrose bei religijose apstu simbolikos, kuri atspindi dievišką pradą ar ryši su pasirinkta dievybe suteikiančia simbolikai prasmę bei galių. Žvelgiant i gnosticizmą ar vedų kultūrą galima rasti daugybę simbolių išreiškiančių dievišką galią ir skirtų kasdieniniai žmogaus apsaugai bei gerovei, vadinamų amuletais. Tačiau nei viena kultūra neturi tokios gausos apsauginių simbolių ar amuletų, kaip senoji Tibeto kultūra. Ši tradicija Tibete prigijusi nuo senų laikų, todėl ir dabartinių amuletų šaknų reiktų ieškoti senojoje Tibeto prieš budistinėje  religijoje – Bon. Bonui, kaip religijai (nekalbant apie šamanizmą, kuris gyvuoja nuo pirmykščių laikų), nemažiau kaip 4000 metų (o remiantis Bono tekstais priskaičiuojama net 12000 metų). Tai labai sena tradicija, su giliomis šaknimis, gyvuojanti dar ir šiais laikais. VI-VII amžiuje atkeliavus budizmui į Tibetą, Indų budistinė religija smarkiai persipynė su vietine kultūra bei čia  jau gyvavusia Bono religija, ir padarė tibetietišką budizmą unikaliu savo įvairumu bei gausa. Ta įvairovė bei gausa atsispindi ir apsauginėje simbolikoje – amuletuose. Net ir šiuolaikinio tibetiečio kasdienybė neįsivaizduojama be apsauginių ar gerovę nešančių amuletų. Dažnai galima pastebėti Gau kabantį tibetiečiui ant kaklo ar pašonėje. Gau – tai speciali dėžutė skirta laikyti amuletams ar relikvijoms, turinčioms sakralinę ar apsauginę galią.

Kalbant apie amuletus, reikėtų pabrėžti, kad Tibeto kultūroje tai ne tik simbolis ar sakralinis atvaizdas, bet tai gali būti ir šventos relikvijos, šventi tekstai ar mantros, specialios piliulės, pašventintos sėklos arba tiesiog apsauginė virvutė pašventinta lamos.

Bene populiariausi tibetiečių tarpe yra, taip vadinami, srung kor (srung 'khor) arba „apsauginiai ratai“. Jų gausu įvairiuose budistiniuose bei bono sakraliniuose tekstuose. Vienas žymiausių tokių tekstų priklauso Lama gondu ciklui  ir vadinamas Srung bum dordže trengpa, čia pateikta 108 apsauginių  amuletų aprašymų. Bei dar vienas tekstas vadinamas Srung kor gjatsap, kuriame pateikiamos 102 apsauginės čakros. Abu šie tekstai įtraukti į Rinčen terdžiod rinkinį. Be to,  dar galima būtų paminėti ir Namčio tekstų rinkinį,  su daugybe apsauginių ritualų bei amuletų aprašymu, kurio autorius žymus tertonas Mingjur Dordžė.

Srung bum dordže trengpa tekste pateikti apsauginiai amuletai [srung ‘khor], apimantys daugelį žmogaus veiklos bei buities sferų. Pavyzdžiui, amuletai, apsaugantys nuo ginklų, vagių bei plėšikų, amuletai, apsaugantys, nuo neigiamo dvasių, demonų ar žmonių poveikio, amuletai, apsaugantys nuo įvairių ligų, epidemijų ar šiaip galimų sveikatos sutrikimų, elementų harmonijos sutrikimo, šalčio ar karščio ligų,  amuletai, apsaugantys nuo neigiamo planetų poveikio. Taip pat amuletai skirti gerovei, bizniui, turtams, sėkmei, populiarumui, pergalėms, gyvybinėms jėgoms atstatyti, ilgam gyvenimui ar atjauninantys kūną ir daugelis kitų.

Kas gi sudaro šį amuletą? Kiekvienas amuletas turi savo paruošimo „receptą“ kurį sudaro įvairios egzotiškos medžiagos: drakono ar vagies kraujas, įvairūs reti augalai bei brangieji metalai... Kaip ruošiamas amuletas? Pradžioje reikia išsirinkti amuletą turinti geidžiamą poveikį, po to surenkamos reikiamos medžiagos amuleto gamybai. Amuletas turi būti gaminamas astrologiškai palankią tam dieną, kuri išskaičiuojama remiantis Tibeto astrologija. Šią dieną imama baltos medžiagos skiautė ar balto popieriaus lapas ir ant jo piešiamas apsauginis ratas - srung kor, kuris susideda iš 7 vienas į kitą įpaišytų apskritimų. Vėliau į juos, Tibeto kalba, naudojant učen rašmenis, atitinkama tvarka įrašomos apsauginės mantros bei maldos. Tada rato centre piešiamas „šakninis“ amuleto skiemuo-simbolis, kuris kiekvienam amuletui skirtingas, kaip ir maldos aprašančios amuleto poveikį. „Šakninis“ skiemuo įrašomas „rašalu“, kurio receptas pateikiamas kiekvienam amuletui atskirai. Tai gali būti įvairiausiu žolelių ir mineralų mišiniai, kraujas, šuns šlapimas ir t.t. Užbaigus piešti amuletą, jis įšventinamas tam skirtu ritualu, kurio metu atnašaujama dievybėms ir prašoma apsistoti „apsaugos rate“ ar suteikti jam galių. Po to amuletas gražiai sulankstomas, taip, kad nebūtų pažeistas centrinis apskritimas, kuris turi žiūrėti išorėn. Tam, kad sustiprėtų  amuleto galia, į vidų dažnai dedamos relikvijos: Nenčiungo Orakulo (Tibeto valstybinis orakulas) šventintos sėklos, mani rilbu (šventintos piliulės) ar kiti sakraliniai daiktai. Sulankstytas amuletas apvyniojamas penkių spalvų siūlais kurie simbolizuoja penkis elementus (Erdvė, Vanduo, Žemė, Ugnis, Vėjas). Centrinio siūlo spalva priklauso nuo paties amuleto paskirties. Tarkime, jei amuletas skirtas turtams, tai centrinis siūlas bus geltonas ir t.t. Kai kurie amuletai turi būti įvynioti į varlės ar gyvatės odą ar aprišti arklio šeriais, tai taip pat priklauso nuo to, kam skirtas amuletas. Dažniausiai amuletai nešiojami prie kūno, tačiau neretai pasitaiko, kad jie laikomi namie altoriuje ar virš namų durų, norint pritraukti gerovę namams ar apsaugoti juos nuo neigiamo poveikio.

Šiek tiek norėtųsi paminėti ir apie žmogų, kuris daro ir įšventina amuletus. Tai turi būti tantrinis joginas, žinantis kaip atlikti reikiamus ritualus, bei turintis tų ritualų perdavimą iš savo mokytojo. Jis taip pat turi išmanyti astrologiją bei neretai ir mediciną, nes šie dalykai Tibeto kultūroje glaudžiai susiję. Šiame tekste taip pat nurodoma, kad prieš darydamas apsauginius amuletus kitiems joginas privalo pasidaryti amuletą sau, kuris skirtas apsaugoti nuo jo daromų amuletų galios, nes dažnai pavergiamos dvasios gali atsisukti prieš jį patį.

Kitame, anksčiau minėtame Srung kor gjatsap tekste, pateikiamos, taip vadinamos, „apsauginės čakros“, kurios daugiau susietos su astrologija, planetų poveikiu bei elementų harmonizavimu. Apsauginės čakros, tai taip pat dažniausiai vienas į kitą įpiešti apskritimai, kuriuose įrašomos maldos, mantros bei astrologinė simbolika, stilizuoti  astrologiniai gyvūnai, planetų ar elementų simboliai. Kaip ir ankščiau minėti amuletai turi būti daromi astrologiškai palankią dieną bei įgalioti atitinkamu ritualu. Šiame tekste minimos 102 čakros, skirtos sėkmei, gerovei, gabumams, apsaugai nuo krušos ar audros, elementų harmonizavimui, apsaugai nuo nepalankių astrologinių kombinacijų, ligų ir demonų bei daugelio kitų. Remiantis šiuo aprašymu, čakroms gaminti nereikalingi įvairūs egzotiški komponentai, jos tiesiog piešiamos ant medžiagos ar popieriaus lapo. Lankstant, į vidų dedamos šventintos sėklos ar piliulės, o pats amuletas aprišamas penkių spalvų siūlais kaip ir ankščiau minėti amuletai. Apsauginės čakros, esant poreikiui, nešiojamos prie kūno arba tiesiog laikomos prie lovos.

Dar norėtųsi paminėti amuletus -  piliules, kurios naudojamos apsaugai ar gerovei pritraukti. Skirtingai nuo vaistinių piliulių jos nėra geriamos, o nešiojamos ant kaklo ar laikomos altoriuje. Kaip pavyzdį pateiksiu Tson Srung Rilbu, kuri naudojama apsaugai nuo įvairiausių neigiamų poveikių, bei Jangdze Rilbų skirtą turtams ir gerovei pritraukti.

Tson Srung [mtshon srung] arba Si Srung [sri srung] piliulė skirta apsaugai nuo neigiamo poveikio, ginklų, dvasių, blogų sapnų bei infekcinių ligų. Piliulės receptą užrašė Nagardžuna II-III amžiuje. Į Tibetą šis tekstas buvo atneštas Gialva Dordžė Dampos bei Bari Lotsavos. Vėliau jis  buvo paslėptas po žeme ir tik po daugelio metų atrastas tertono Šingpa Lingpos. Šią piliulę sudaro ganėtinai ekstravagantiški komponentai (našlės plaukai, kuri palaidojo tris vyrus ir t.t.) . Kai kurie elementai, sudarantys piliulę, turi būti pašventinti visų keturių Tibeto budizmo mokyklų vadovų. Pati piliulė šventinama specialiai tam skirtos dievybės ritualu, kurį atlieka Gaden vienuolyno vienuoliai. Neretai, lamos ar amči (Tibeto medicinos gydytojai) šį amuletą duoda sunkiems pacientams, turintiems psichinę  negalią ar įvairius paralyžius. Į šilką įvyniota piliulė nešiojama ant kaklo.

Jangdze [yang rdzas] piliulė skirta gerovei bei turtams pritraukti, taip pat padeda kai žmogui išsenka gera karma ir jį ima persekioti nesėkmės, apsaugo nuo apkalbų bei harmonizuoja elementus. Padmasambhava, mokytojas, kuris siejamas su budizmo paplitimu Tibete VII amžiuje ir ten laikomas antruoju Buda, prašomas savo mokinio Lotsavos Li Gialtseno patarimo kaip nugalėti skurdą Tibete perdavė jam šios piliulės receptą, kurį pastarasis įgyvendino. Vėliau tekstas buvo paslėptas ir po daugelio metų atrastas tertono Šingpa Lingpos.  Piliulę sudaro 25 komponentai: 5 brangieji metalai, 5 vaistai, garsaus žmogaus, tokio kaip Dalai Lama ar Karmapa, maisto likučiai ir t.t. Ji taip pat šventinama Gon Kar arba kitaip Baltojo Mahakalos  ritualu Gande vienuolyno vienuolių Skirtingai nuo Si Srung piliulės Jangdze laikoma altoriuje ir turi būti patalpinta inde su „Aštuoniais gerovės simboliais“ [bkra shi brgyad pa]. Šie simboliai tai vienas iš 25 komponentų, sudarančių piliulę. Indas su piliule uždengiamas mėlynu šilku, aprišamas raudonu siūlu ir pastatomas altoriuje ar pagarbioje vietoje namuose. Uždarius indą jo nebegalima atidaryti. Laikoma namuose ji pritraukia gerovę ir harmoniją šeimai.

Dar vienas labai populiarus apsaugos būdas tarp tibetiečių, tai  - mantriniai arba apsauginiai mazgai. Virvutė su užrištu mazgu, kurią apeigų metu pašventina lama ar tantrinis joginas, naudojama kaip laikina apsauga mokymo ar kelionių metu, taip pat gyvuliams apsaugoti. Ją nešioja ant rankos arba kaklo. Praėjus galiojimo laikui virvutė nuimama ir užrišama ant medžio šakos.

Tai tik nedidelė dalelė iš gausybės metodų slypinčiu šioje unikalioje kultūroje.

Pema Sangdzin