Pema Sangdzin - Andriejus

Tibeto religija, kultūra bei medicina pradėjau domėtis dar 1992 metais. 1998 m. sutikau savo pirmąjį Mokytoją, žinomą to meto IsMEO instituto profesorių Čiogjal Namkhė Norbu – didį Tibeto kultūros, religijos bei medicinos žinovą.

 

Vėliau sekė studijos, vedamos budistinės bei senosios Tibeto religijos Bon atstovų, žymių lamų: Jongdzin Tenzin Namdak Rinpočė, Njima Dakpa Rinpočė, Kenčen Palden Šerab Rinpočė, Kempo Tsevang Dongjal Rinpočė ir daugelio kitų.

 

2004 - 2005 metais, kelionės į Indiją bei Nepalą metu, mielai sutikus padėti gešė Tenzinui Dargjė, turėjau galimybę mokytis senųjų ritualinių gydymo būdų, kuriais garsi senoji Tibeto religija Bon.

 

2005 metais Indijoje, Dardželinge (Vakarinis Bengalas), Tibeto medicinos centre bei 2005-2007 Dharamsaloje (Himačel Pradešo valstijoje), Youthok Menling tradicinės Tibeto medicinos Centre, vadovaujamo gerbiamo daktaro Labrang Kelsango, mokiausi tradicinės Tibeto medicinos bei tibetietiško masažo Ku-Nye.

 

Taip pat 2007 metais Dharamsaloje baigiau dviejų pakopų Tailando masažo kursus "Tradicinio Tailando masažo centre".

 

2010 įgijau reabilitacijos profesinio bakalauro ir kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją Šiaulių kolegijos sveikatos priežiūros fakultete.

 
Tel. +370 (677) 936 61
tibetomedicina@lietuvoje.info
 
 

Tibeto medicina

 
Tibete medicina – tai viena iš penkių pagrindinių mokslo šakų, vadinamų Rig Ne Čeva Nga.  Iš senų senovės Tibeto gydymo menas atkeliavo iki šių dienų. Žmonės perduodavo žinias iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, kol vėliau, visa sukaupta patirtis buvo surinkta ir užrašyta. Šalti upės akmenys - gydyti karščiavimui ar įkaitinti akmenys - šalčio ligoms gydyti, lydytas sviestas - kraujavimui stabdyti bei hemorojui gydyti ir daugelis kitų terapijos būdų, atkeliavusių iš senų senovės, naudojami Tibeto medicinoje ir šiandien.

Manoma, kad Tibeto medicinai mažiausiai 5000 metų. Remiantis senąja religija Bon, pirmasis medicinos tekstas Men Bum Kar Nag Khar Sum (Trispalvis Medicinos Traktatas) atsirado apie 1000 metus prieš mūsų erą, Šang-Šungo karalystėje. Vėliau, 7-ame amžiuje, Tibete pasklidus budizmui, senoji religija Bon buvo išstumta iš vyraujančių pozicijų ir netgi ilgą laiką persekiojama. 12-ame amžiuje, vienas žymiausių Tibeto istorijoje gydytojų, Jutok Jonten Gonpo jaunesnysis (1126-1202), parašė vieną pagrindinių Tibeto medicinos traktatų Gjud Ši, nors pasak Bono pasekėjų tai ne kas kita, o tik perrašytas Bono traktatas, kuris vadinamas Bum Ši. Kaip bebūtų, Gjud Ši ir šiais laikais laikomas Tibeto medicinos šerdimi, o  Jutok Jonten Gonpo jaunesniojo įnašas į Tibeto mediciną neabejotinas.

Tradiciškai Tibeto medicinoje išskiriami keturi gydymo metodai: dieta, gyvenimo būdo korekcija, vaistų terapija bei gydomųjų procedūrų taikymas. Taip pat taikomi ezoteriški gydymo būdai – amuletai, mantros bei ritualai. Gydimas dieta bei gyvenimo būdo korekcija savaime taikomas tik pradinėje ligos stadijoje ir dažniausiai jie tik papildo gydimą vaistais. Tas pats būdinga ir gydomosioms procedūroms. Tad pagrindinis gydimo metodas taikomas Tibeto medicinoje - gydimas vaistais.

Nuo senovės Tibeto medicinos gydytojai – amči rinko ir užrašinėjo daugekomponenčių vaistų receptus, jų gaminimo technologijas, indikacijas bei vaistų įšventinimo ar suteikimo vaistams magiškos galios metodus. Tokios receptų knygos buvo stropiai saugomos nuo pašaliečių ir buvo perduodamos išimtinai šios tradicijos laikytojams.